Sergančiųjų lėtinėmis ligomis paauglių santykiai šeimoje

Psichologas  Juozas Šaulys

Paauglystė dažnai apibūdinama kaip asmeninio tapatumo ieškojimo periodas (Žukauskienė R., 2002), paauglys taip pat siekia didesnio savarankiškumo įgijimo, todėl šiuo laikotarpiu keičiasi ir santykiai šeimoje (Pavlidis, McCauley, 2001).

Santykiai – dažnai vartojama, bet sunkiai apibrėžiama sąvoka. Pagal L. Ruibytę, tarpasmeninius santykius galima apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravimą, trunkantį trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą ir atspindintį tam tikrą intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančių artumą (Bendravimo psichologija, 2001).

Žinoma, santykiuose tarp vaikų ir tėvų svarbiausias yra emocinis artumas. Šeimą galime išskirti kaip patį svarbiausią aplinkos veiksnį, įtakojantį asmenybės vystymąsi. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis (Navaitis G., 2001). Socialinėje šeimos sistemoje kiekvienas šeimos narys daro įtaką, bei yra pats įtakojamas kitų šeimos narių (Monane J. H., 1967, cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001).

C. Hollahan ir W. H. Moos (1982) tyrimų duomenimis, individus, kurie santykius šeimoje įvardina kaip artimus, tvirtus ir palaikančius, stresinės situacijos paveikia mažiau (cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001). Mitshell ir kt. (1983) teigia, kad individams, kurie jaučia silpną šeimos palaikymą, dažniau pasireiškia depresija, stresas (cit.pgl. Aydin B., Oztutuncu F., 2001).

Sergančiųjų paauglių santykiai su bendraamžiais

Psichologas  Juozas Šaulys

Kai kurie autoriai teigia, kad sergantys paaugliai dažnai atitolsta nuo bendraamžių grupės. Jie ne tik vengia bendravimo, bet ir atsitraukia su tokiu priešiškumu, šiurkštumu ir karingumu, kad atstumia bendraamžius. Dėl to tampa labai vieniši. Kadangi taip uoliai priešinasi savo draugams, dažnai suartėja su bendraamžiais linkusiais nusikalsti, vartojančiais narkotikus (Campbell R., 1998).

Įvairūs ligos kontroliavimo būdai gali trukdyti bendraamžių santykių vystymuisi. Ypatingai, kai kurių lėtinių ligų kontroliavimas gali reikalauti keisti kasdienę veiklą, tokią kaip mokyklos lankymas, taip pat apriboti fizinę veiklą, lemti išvaizdos permainas, iš esmės keisti gyvenimo stilių (La Greca, 1990, ct. pgl. Brown R.T., 1999).

M. Seligman ir R. B. Darling (1989) teigia, kad „bendraamžių priėmimas ar to nebuvimas paauglystėje gali būti ypač skausmingas laikotarpis visai šeimai. Bendraamžių priėmimas ar to trūkumas gali priversti vaiką jaustis atstumtu ir tai gali būti vienas iš veiksnių lemiančių stresą“ (p. 22, cit. pgl. Boice M. M., 1998).

J. Krementz (1989) remiasi 16 metų merginos, sergančios vėžiu, atveju, kuri pareiškė: „Kai aš pirmą kartą pasakiau savo draugams jog sergu vėžiu jie buvo priblokšti. Kai kurie iš jų pradėjo kitaip su manimi elgtis. Dabar aš retai susitinku su draugais. Dažniausiai su jais šneku telefonu“ (p. 74, ct. pgl. Boice M. M., 1998).

Sergančiųjų paauglių prisitaikymas mokykloje

Psichologas  Juozas Šaulys

Pastaruoju metu užsienyje daug dėmesio skiriama tyrimams, kuriuose nagrinėjama vaikų prisitaikymo ir santykių su bendraamžiais kokybės ryšys. Vaikų prisitaikymo ir santykių su bendraamžiais ypatumai yra ir psichiatrinių sutrikimų padarinys, ir veiksnys, įtakojantis tolimesnius prisitaikymo sunkumus (Hartup W. W., 1989, cit. pgl. Gotlib I. H., Hammen C. L., 1997).

Sveikatos sutrikimas – vienas dažniausiai minimų rizikos veiksnių, dėl kurių gali būti sunkesnė natūrali adaptacija prie paauglystėje vykstančių pokyčių (Garralda M.E., 2004).

Tyrimai rodo, kad 11–15 metų paaugliai, kurie sėkmingai adaptavosi klasės bendruomenėje yra geresnės sveikatos negu tie, kurių socializacija nėra tokia sėkminga ir kad vienatvės jausmas koreliuoja su kitais sveikatos indikatoriais (Eder A., 1989). Socialiniai procesai vadinamoje „klasės visuomenėje“ turi stiprų poveikį socialinės integracijos ir fizinės sveikatos sąveikai, tai rodo, kad socialinis klasės klimatas gali būti psichosocialinės bei fizinės sveikatos potencialus rizikos veiksnys (Moroz K.B., Jones K.M., 2002). Atstumtieji bei izoliuoti moksleiviai, lyginant su populiariais bendraamžiais, rečiau patenka į prosocialias tarpusavio santykius skatinančias sąveikas, dažniau įsitraukia į destrukcinius tarpusavio santykius (Ladd G.V., 1990), vartoja alkoholinius gėrimus, jiems būdingas didesnis socialinis stresas. Toks socialinis vaikų neprisitaikymas leidžia prognozuoti vėlesnes prisitaikymo bei elgesio problemas (Parker J.G., Asher S.R., 1987).

SELF PERCEPTION OF HEALTH AND ADAPTATION AT SCHOOL AMONG ADOLESCENTS WITH CHRONIC ILLNESS AND MATCHED CLASSROOM CONTROL CHILDRENS

Šaulys Juozas

SELF PERCEPTION OF HEALTH AND ADAPTATION AT SCHOOL AMONG ADOLESCENTS WITH CHRONIC ILLNESS AND MATCHED CLASSROOM CONTROL CHILDRENS: work of master of health psychology.

Scientific adviser: prof. habil. dr. A. Goštautas. Vytautas Magnus University, department of theoretical psychology, Kaunas, 2009. - 70 p.

The aim of this research is to explore the connections between self perception of health, non – adaptive behaviour and adaptation at school among adolescents with chronic illness and matched classroom control childrens.

Methods. An anonymous questionnaires of adolescents was carried out. Self Perception of Health, Adaptation at School and Suicide Risk questionaires were used for the research.

414 adolescents: 133 with different chronic illness – 64 male and 69 female; and 281 matched classroom control children – 120 male and 161 female took part in the research.

Results. Results of the research showed lower self perception of health among chronically ill male and female adolescents than matched classroom control childrens.